Apgaudinėti save

Kartais taip peikiu, ar net imu savęs nekęsti už tai, kad visada (beveik visada;)) pasiduodu emocijoms. Tik keista, kad kažkaip sąmoningai pavyksta jas valdyti ir reikšti tinkamu metu, tinkamoje vietoje. Pavyzdžiui, būdama su draugais ar mokykloje nenustygstu vietoje, vis besistengdama kitiems suteikti bent kruopelytę džiaugsmo ir geros nuotaikos ;D Nors pačiai viduje taip negera, jog noris lipt sienom... Bet aš taip negaliu... Negaliu pasiduoti impulsams, kai šalia žmonės, kurie man svarbūs, kurių nenoriu skaudinti užkraudama jiems savo problemas ir rūpesčius. Mano energingumas, džiaugsmas ir smagi nuotaika - Jums, mano Mielieji; o nemalonumai, rūpesčiai ir vidinis pasimetimas bei skausmas - man pačiai... Tik Man vienai... Hm, nuskambėjo taip egoistiškai... Taip, pripažįstu, kartais ir aš būnu savanaudė, bet tik kartais... Tik puff... - Ir viskas pasisuka 180° laipsnių kampu... :-o Staiga pasikeičia nuotaika, išgyvenamos emocjos, ir prasiveržia tas sunkumasširdelėje, neviltis, sumaištis manyje... Tereikia tik grįžti namo ir bent trumpam likti vienai. Damn... koks negėris tuomet apima... Pasipila ašaros ir apima gniuždanti neviltis,- tarsi dangų būtų aptemdę tamsūs juodi debesys... Viskas atrodo taip beprasmiška; nebematau jokio tikslo ko nors siekti. Niekada nenorėčiau, kad kas nors užkluptų mane tokią... - verkiančią, pasidavusią pesimismui ir depresijai.. Imtų klausinėti kas nutiko tai energingai, gyvenimo džiaugsmu spinduliuojančiai ir visada besišypsančiai mergatei?.. Žinoma, juk tokia reakcija į mano elgesį būtų suprantama :) Tik didžiausia bėda tame, kad nežinočiau, ką atsakyti... Tikrai, nežinočiau, kaip paaiškinti... Tiesiog depresija? Slegiantis stresas? Per greitas gyvenimo tempas?.. Ha, gerai būtų, kad viso šito vidinio chaoso priežąstis būtų tik tai. Bet yra dar ir Jis... Tas ėjimas (ne, veikiau bėgimas), prieš pačią save prilygsta keistai vizijai: tarsi bėgčiau saulės nušviesta, akinamai gražia pieva (laukyme) net nesudairydama į šalis, nesistemgdama suvokti pačios savęs, ir staiga... Staiga viskas baigiasi... Ir aš krentu... Krentu į juodą nesibaigiančią bedugnę... Verkiu ilgai ir trūksmingai, kol visai nelieka ašarų... Anksčiau ilgai verkdavau naktimis. Iki paryčių, kol išsekusi galiausiai užmigdavau neramiu miegu. Dabar jau geriau. Apsipratau su tokia savo būkle. Išmokau bent kiek save nuraminti ir įteigti, kad tai vis vien nieko nepakeis. NIEKO nepakeis... Krentu į bedugnę... Bet pamažu išmokau. Įpratau priversi rasti bent laikiną nusiraminimą. Negali juk amžinai šitai tęstis. Pagaliau, kuk jau ne pirmą kartą išgyvenu šį chaosą, - taip, jis mane įskaudino ne pirmą, o trečią kartą...
Ateina ramybė, ateina ir naujas rytas, mano gyvenimo dangus pragiedrėja :) Tuomet viskas vėl iš naujo, vėl nuo pradžių. Plati šypsena, džiugi nuotaika ir keista šiluma, kurią jau pamėgo gauti visi aplinkiniai... O man negaila save išdalyti kitiems... ;) Jau įpratau prie to. O ką gi dar galėčiau duoti kitiems, jei ne savo norą bent trumpam padaryti juos laimingais?.. ;) Tegu kiti gauna džiaugsmą ir verčiau tegu nežino, ką aš išgyvenu po to, kai kelintąkart mane pameta (ar išduda?..) tas, kuris man buvo pats.. Pats svarbiausias ir brangiausias?.. (Veikiausiai...) Nors jam atrodė, kad aš su juo tik žaidžiu. Žaidžiu?.. Cha, skamba taip ironiškai... Niekada taip nesielgčiau... Tačiau kas man gali pasakyti, ar yra kokia nors prasmė veidmainiauti prieš pačią save ir kankintis dėl to, kad VĖL Jį praradau?.. Kankintis juo?..