Stebuklai

Ar tu tiki stebuklais?.. Aš tai ne. Xe,meluoju ;D~ Kaip galima netikėti stebuklais, kai jie tau nutinka, kai juos patiri?.. Taip, stebuklą aš patyriau. Ne vieną, o daugybę. Gal paprasčiau stebuklus skirstyti į didelius ir mažus? Dideli tai tie, kuriuos prisimeni visą gyvenimą, bandai atmintyje atkurti kiekviną akimirką, rasdamas vis naujų atspalvių? Galbūt. O kaip atrodo maži stebuklai? Kokio jie skonio? Kaip kvepia?..

Nusivylimai mane išmokė kasdien paprasčiausiuose ir banaliausiuose kasdieniuose dalykuose ieškoti stebuklų ir paslėptų prasmių (gi taip įdomiau). Dažniausiai kasdieniai dalykai būna maži stebuklai - tai nepažystamo žmogaus šypsnis, paprasčiausias mandagumas, ryškūs kairtūs saulės spinduliai, šiltas lietus... Tai vaisiniai ledai, kuriais būtina dalintis su draugu ;D~ tai ryški vaivorykštė. Harmoninga ir sielos stygas užgaunanti muzika... Tai nuoširdus pašnekesys su draugu, su TIKRU draugu... (ačiū Jūrate... ;)*) Tokie stebuklai man patys gražiausi, nes iš jų susideda gyvenimas ;)

Žinoma, smagiausia, kai maži stebuklai virsta dideliais :) Bet ar džiaugsmas širdelėje priklauso nuo to, kokio dydžio ir svarbos yra stebuklas? Ar jie skirtingai kvepia?.. ;D~ Aš manau, kad visi stebuklai skanūs ir saldūs... :) Kaip vaisiniai ledai karštą dieną, kaip braškiniai zefyriukai ir baltasis šokoladas... ;D

O ar tau patinka vaisiniai ledai? Gal mėgsti zefyrus? O gal labiau šokoladą? ;))) Kagi, jei nors kartą atsakei ''taip'' ar energingai palinksėjai... Sveikinu! Tau taipogi patinka stebuklai! ;D~ Taigi, tu veikiausiai jais tiki... ;) Hm, būtent dabar prisiminiau žavų pokalbį su žaviu žmogučiu. Ne, ne pokalbį, o susisms'inima ;D Paklausiau, kas šiais laikais dar tiki stebuklais?.. Ji iškart užtikrintai atsakė: ''aš tikiu!'' (ak, tie optimistai... ;D). Pavadinau savo pašnekovę Mažojo Princo drauge ir pareiškiau, kad nelabai verta tikėtis ir laukti stebuklų (argi taip kalba ne pesimistai? o gal realistai? ;D) O ji pasakė žodžius, kurių seniai laukiau iš ko nors (ačiū Warlia, kad tai buvai Tu ;D): STEBUKLAIS REIKIA NE TIKĖTI, O KURTI JUOS PATIEMS... Tai žodžiai, privertę mane pamiršti problemas ir rūpesčius. Privetę susitelkti į mažus gražius dalykus ir tikrasias vertybes (tik žmonės, kurie yra gražūs savo viduje, sugeba kurti stebuklus ir dovanoti juos kitiems. Nemanai taip? ;)). Tai buvo žodžiai, privertę mane mažuose ir nereikšminguose dalykuose rasti didelius ir gražius stebuklus ;D Argi ne tai yra tikrasis gyvenimo grožis? ;)

Neapsakomai geras jausmas, kai kam nors tu rūpi, kai gauni mažyti stebuklą iš Asmenybės. Hm, tokią dovaną reikia mokėti priimti... Bet dar smagiau, kai pats sugebi kurti ir dovanoti kitiems stebuklus: gerą nuotaiką, vaikikai nuoširdų juoką, savo atvirumą ir visą, kas tavyje geriausia. Bet svarbiausia yra ne tai, kaip atrodo tavo stebuklas, ar jis didelis ar mažas, švelnus ir pūkuotas, kvepia vanile ar jazminų arbata, yra braškių ar šokolado skonio, sveria kaip pienės pūkas ar oro drambliukas... Svarbiausia yra tai, kad tu dėl kažko stengeisi. Svarbiausia, kad privertei kažką pasijusti laimingu ir dovanojai dalelytę savęs...

Galbūt mano pasaulis mažytis ir liūdnas, bet jis gražesnis egzistuojant stebuklams,wa taip... ;)

Apgaudinėti save

Kartais taip peikiu, ar net imu savęs nekęsti už tai, kad visada (beveik visada;)) pasiduodu emocijoms. Tik keista, kad kažkaip sąmoningai pavyksta jas valdyti ir reikšti tinkamu metu, tinkamoje vietoje. Pavyzdžiui, būdama su draugais ar mokykloje nenustygstu vietoje, vis besistengdama kitiems suteikti bent kruopelytę džiaugsmo ir geros nuotaikos ;D Nors pačiai viduje taip negera, jog noris lipt sienom... Bet aš taip negaliu... Negaliu pasiduoti impulsams, kai šalia žmonės, kurie man svarbūs, kurių nenoriu skaudinti užkraudama jiems savo problemas ir rūpesčius. Mano energingumas, džiaugsmas ir smagi nuotaika - Jums, mano Mielieji; o nemalonumai, rūpesčiai ir vidinis pasimetimas bei skausmas - man pačiai... Tik Man vienai... Hm, nuskambėjo taip egoistiškai... Taip, pripažįstu, kartais ir aš būnu savanaudė, bet tik kartais... Tik puff... - Ir viskas pasisuka 180° laipsnių kampu... :-o Staiga pasikeičia nuotaika, išgyvenamos emocjos, ir prasiveržia tas sunkumasširdelėje, neviltis, sumaištis manyje... Tereikia tik grįžti namo ir bent trumpam likti vienai. Damn... koks negėris tuomet apima... Pasipila ašaros ir apima gniuždanti neviltis,- tarsi dangų būtų aptemdę tamsūs juodi debesys... Viskas atrodo taip beprasmiška; nebematau jokio tikslo ko nors siekti. Niekada nenorėčiau, kad kas nors užkluptų mane tokią... - verkiančią, pasidavusią pesimismui ir depresijai.. Imtų klausinėti kas nutiko tai energingai, gyvenimo džiaugsmu spinduliuojančiai ir visada besišypsančiai mergatei?.. Žinoma, juk tokia reakcija į mano elgesį būtų suprantama :) Tik didžiausia bėda tame, kad nežinočiau, ką atsakyti... Tikrai, nežinočiau, kaip paaiškinti... Tiesiog depresija? Slegiantis stresas? Per greitas gyvenimo tempas?.. Ha, gerai būtų, kad viso šito vidinio chaoso priežąstis būtų tik tai. Bet yra dar ir Jis... Tas ėjimas (ne, veikiau bėgimas), prieš pačią save prilygsta keistai vizijai: tarsi bėgčiau saulės nušviesta, akinamai gražia pieva (laukyme) net nesudairydama į šalis, nesistemgdama suvokti pačios savęs, ir staiga... Staiga viskas baigiasi... Ir aš krentu... Krentu į juodą nesibaigiančią bedugnę... Verkiu ilgai ir trūksmingai, kol visai nelieka ašarų... Anksčiau ilgai verkdavau naktimis. Iki paryčių, kol išsekusi galiausiai užmigdavau neramiu miegu. Dabar jau geriau. Apsipratau su tokia savo būkle. Išmokau bent kiek save nuraminti ir įteigti, kad tai vis vien nieko nepakeis. NIEKO nepakeis... Krentu į bedugnę... Bet pamažu išmokau. Įpratau priversi rasti bent laikiną nusiraminimą. Negali juk amžinai šitai tęstis. Pagaliau, kuk jau ne pirmą kartą išgyvenu šį chaosą, - taip, jis mane įskaudino ne pirmą, o trečią kartą...
Ateina ramybė, ateina ir naujas rytas, mano gyvenimo dangus pragiedrėja :) Tuomet viskas vėl iš naujo, vėl nuo pradžių. Plati šypsena, džiugi nuotaika ir keista šiluma, kurią jau pamėgo gauti visi aplinkiniai... O man negaila save išdalyti kitiems... ;) Jau įpratau prie to. O ką gi dar galėčiau duoti kitiems, jei ne savo norą bent trumpam padaryti juos laimingais?.. ;) Tegu kiti gauna džiaugsmą ir verčiau tegu nežino, ką aš išgyvenu po to, kai kelintąkart mane pameta (ar išduda?..) tas, kuris man buvo pats.. Pats svarbiausias ir brangiausias?.. (Veikiausiai...) Nors jam atrodė, kad aš su juo tik žaidžiu. Žaidžiu?.. Cha, skamba taip ironiškai... Niekada taip nesielgčiau... Tačiau kas man gali pasakyti, ar yra kokia nors prasmė veidmainiauti prieš pačią save ir kankintis dėl to, kad VĖL Jį praradau?.. Kankintis juo?..

Pradžia...

Naujas murzinas rytas... Bereikšmis laiko švaistymas belaukiant pamokos. Tam, kad nereikalingai praleistos minutės mano gyvenime vėliau neišsitrintų iš atminties, nusprendžiau parašyti pirmą savo blog'ą ;) Ir kodėl gi mano smegenai užsimanė būtent šito? I don't know... I really don't know ;D~ Tiesiog taip paprasčiau ir įdomiau išreikšti savo mintis, apmąstymus, filosofavimus, sumanymus, prasimanymus, ir... ir visa kita ;) veikiausiai ;) Bandymų išreikšti save šiokioje tokioje rašliavoje (vis dėl to tai ne pirmas bandymas ;)) nusprendžiau paskatinta draugų, ypač Lauros, Ačiū tau,Pūki... ;D~ Kadangi šitoj srity esu dar truputėlį žalia, tai paprašysiu labai žiauriai nekritikuoti ;D~ Neskaudinkit vaiko širdelės ir nežlugdykit grandiozinių sumanymų ;D~ Bet vis dėlto negirkit ir neliaupsinkit,vo galiu ir priprast ;D juokauju aišku ;D~ laukiu visų nuomonės ir komentarų, kad ir kokie jie bebūtų ;DD~ Hm,čia pirmieji mano kraigaliojimai blog'e ir baigsis, nenoriu prisikalbėti per daug. Šiaip gera pradžia - puse darbo ;D belieka užbaigti ir antrąją pusę,tai wa taip wat... ;D~