Stebuklai

Ar tu tiki stebuklais?.. Aš tai ne. Xe,meluoju ;D~ Kaip galima netikėti stebuklais, kai jie tau nutinka, kai juos patiri?.. Taip, stebuklą aš patyriau. Ne vieną, o daugybę. Gal paprasčiau stebuklus skirstyti į didelius ir mažus? Dideli tai tie, kuriuos prisimeni visą gyvenimą, bandai atmintyje atkurti kiekviną akimirką, rasdamas vis naujų atspalvių? Galbūt. O kaip atrodo maži stebuklai? Kokio jie skonio? Kaip kvepia?..

Nusivylimai mane išmokė kasdien paprasčiausiuose ir banaliausiuose kasdieniuose dalykuose ieškoti stebuklų ir paslėptų prasmių (gi taip įdomiau). Dažniausiai kasdieniai dalykai būna maži stebuklai - tai nepažystamo žmogaus šypsnis, paprasčiausias mandagumas, ryškūs kairtūs saulės spinduliai, šiltas lietus... Tai vaisiniai ledai, kuriais būtina dalintis su draugu ;D~ tai ryški vaivorykštė. Harmoninga ir sielos stygas užgaunanti muzika... Tai nuoširdus pašnekesys su draugu, su TIKRU draugu... (ačiū Jūrate... ;)*) Tokie stebuklai man patys gražiausi, nes iš jų susideda gyvenimas ;)

Žinoma, smagiausia, kai maži stebuklai virsta dideliais :) Bet ar džiaugsmas širdelėje priklauso nuo to, kokio dydžio ir svarbos yra stebuklas? Ar jie skirtingai kvepia?.. ;D~ Aš manau, kad visi stebuklai skanūs ir saldūs... :) Kaip vaisiniai ledai karštą dieną, kaip braškiniai zefyriukai ir baltasis šokoladas... ;D

O ar tau patinka vaisiniai ledai? Gal mėgsti zefyrus? O gal labiau šokoladą? ;))) Kagi, jei nors kartą atsakei ''taip'' ar energingai palinksėjai... Sveikinu! Tau taipogi patinka stebuklai! ;D~ Taigi, tu veikiausiai jais tiki... ;) Hm, būtent dabar prisiminiau žavų pokalbį su žaviu žmogučiu. Ne, ne pokalbį, o susisms'inima ;D Paklausiau, kas šiais laikais dar tiki stebuklais?.. Ji iškart užtikrintai atsakė: ''aš tikiu!'' (ak, tie optimistai... ;D). Pavadinau savo pašnekovę Mažojo Princo drauge ir pareiškiau, kad nelabai verta tikėtis ir laukti stebuklų (argi taip kalba ne pesimistai? o gal realistai? ;D) O ji pasakė žodžius, kurių seniai laukiau iš ko nors (ačiū Warlia, kad tai buvai Tu ;D): STEBUKLAIS REIKIA NE TIKĖTI, O KURTI JUOS PATIEMS... Tai žodžiai, privertę mane pamiršti problemas ir rūpesčius. Privetę susitelkti į mažus gražius dalykus ir tikrasias vertybes (tik žmonės, kurie yra gražūs savo viduje, sugeba kurti stebuklus ir dovanoti juos kitiems. Nemanai taip? ;)). Tai buvo žodžiai, privertę mane mažuose ir nereikšminguose dalykuose rasti didelius ir gražius stebuklus ;D Argi ne tai yra tikrasis gyvenimo grožis? ;)

Neapsakomai geras jausmas, kai kam nors tu rūpi, kai gauni mažyti stebuklą iš Asmenybės. Hm, tokią dovaną reikia mokėti priimti... Bet dar smagiau, kai pats sugebi kurti ir dovanoti kitiems stebuklus: gerą nuotaiką, vaikikai nuoširdų juoką, savo atvirumą ir visą, kas tavyje geriausia. Bet svarbiausia yra ne tai, kaip atrodo tavo stebuklas, ar jis didelis ar mažas, švelnus ir pūkuotas, kvepia vanile ar jazminų arbata, yra braškių ar šokolado skonio, sveria kaip pienės pūkas ar oro drambliukas... Svarbiausia yra tai, kad tu dėl kažko stengeisi. Svarbiausia, kad privertei kažką pasijusti laimingu ir dovanojai dalelytę savęs...

Galbūt mano pasaulis mažytis ir liūdnas, bet jis gražesnis egzistuojant stebuklams,wa taip... ;)