Laiškas Jam. Pradžia

Gal pradėsiu nuo to, kad tai ne meilės laiškas. ;p Juk „meilė’’ – tik abstraktus, banalus ir galima sakyti nuvalkiotas, žodis. Ir to jausmo (jei jis apskritai egzistuoja) paaiškinti neįmanoma... Argi ne taip? Rašau tik norėdama geriau pati suprasti, kas nutiko tarp Tavęs ir manęs (juk „mūsų“ niekada ir nebuvo...). Rašau norėdama išsiaiškinti, kiek daug man visa tai reiškė. Galbūt tik tuomet bus lengviau viską pamiršti... Nes prisiminti skaudu. Bent jau dabar. Galbūt vėliau, kai praeis daug laiko, skaitydama savo žodžius, pati juoksiuosi iš to, ką čia prirašaliojau. Laiškas skiriamas Tau tik teoriškai. Nenorėčiau, kad kada nors jį perskaitytum. Juk tokiu atveju sužinotum viską, ko niekada nedrįsau pasakyti. Nors veikiausiai tai vis vien būtų nesvarbu. Visada taip buvo. Bent jau man taip atrodo... Tik niekada nepamiršk, kad tai, kas svarbiausia – lieka tarp eilučių...

Hm, niekada nepamiršiu, kaip susipažinome. Ne, ne susipažinome, o veikiau to susitikimo, kai pirmą kartą atkreipiau į Tave dėmesį. Keista, kad netikėtas susidūrimas su kitu žmogumi gali pakeisti veik visą tavo gyvenimą. Dar niekas niekada į mane nežiūrėjo tokiu žvilgsniu... Ir dar niekada taip keistai nesijaučiau į ką nors žvelgdama. Lyg žemė iš po kojų slystų.. Dar niekada nebuvau mačiusi tokių žydrų akių... Ir niekada nesijaučiau taip... Neapsakomai. Nesinorėjo atsitraukti nuo Tavęs – bijojau niekada nebeišvysti to žvilgsnio... Net neįsivaizduoji, kiek kartų savęs klausiau ir bandžiau atspėti, kodėl tas trumpas ir keistas susitikimas privertė mane pasijusti taip ypatingai ;) Sakai, meilė iš pirmo žvilgsnio?.. Xex :D Skamba taip naiviai. Net juokingai. Aš gi meile netikiu. Nepamenu, ar kada nors tikėjau. Veikiausiai, kad ne... ;)

Po to susitikimo viskas klostėsi dar keisčiau. Nors ir pradėjom bendrauti, kažkas tam trukdė. Draugai. Ne mano. Tavo. Ir tie, su kuriais aš bendravau, ir tie, kurie manęs nemėgo. Labai. Tie, su kuriais bendravau, trukdė, nes kažkas ėmė pavydėti. Galbūt... ;D Gi nebuvo ko. Tikrai ;) O tie, kurie manęs nemėgo... Hm, manau ir taip aišku, kaip jie galėjo trukdyti. Aš juk netinkama. Per prasta. Gaila, kad jie manęs nė kiek nepažinojo. Ir nereikia. Galbūt ir gerai, kad jie trukdė, kad bandė Tave apsaugoti, atkalbėti nuo noro būti su manimi. Xex, tik jiems nepavyko :D (laikinai...) Bet aš nenorėjau, kad per tokią nenaudėlę kaip aš, Tu prarastum savo draugus. Būtent todėl norėjau viską nutraukti. Ne kartą. Daugybę. Ir buvo be galo sunku. Skaudu. Betgi tai buvo nepalyginama su tuo, kas vyko vėliau...

Tuomet jaučiau, kad kažkas tarp mūsų jau ne taip. Tikrai ne taip. Maniau, kad galbūt pagaliau ėmei ir paklausei to, ką sako tavo draugai. Bet ne. Pasirodo, viskas buvo kur kas blogiau. Daug blogiau.

Susitikom po pamokų. Maniau, kad gal pasikalbėsim ir viskas bus gerai. Beveik taip, kaip anksčiau. Kalba vis nesirišo, negalėjau suprasti, ką Tu mąstai, kas vyksta... Ir pasikalbėjus galvojau, kad viskas ne taip blogai, kaip atrodė. Lyg ir susitarėm susitikti vakare. O to vakaro niekada nepamiršiu...

Grįžau namo beveik laiminga. Beveik (kaip visada ;)). Rašiau Tau. Beprotiškai laukiau vakaro. Neatrašei. Nei karto. Nujaučiau kažką negero. Ir velnias mane nešė tą vakarą ten važiuoti... Vėliau ne kartą pagalvojau, kad verčiau jau būčiau viską sužinojusi iš kitų. Bet teko tai išvysti pačiai. Hm, gal ir geriau...

Vakaras prasidėjo žavingai. Buvau neapsakomai geros nuotaikos. Kaip visada... (beveik ;D) Įžengiau į salę pilna pasitikėjimo savimi. Visi tą vakarą buvo tokie mieli ir smagūs – šilti apkabinimai, linksmi pašnekesiai, kol... Kol neišvydau Tavęs. Su Ja. Hm, iš pradžių pamaniau, kad tik šiaip kalbatės. Juk Tu visada turėjai daug draugių, taigi, kas čia keisto? Kažin kodėl nutariau nueiti pas Tave. Neva pasisveikinti. Gal kada nors pasakysi, kaip žmogus gal turėti tiek veidmainiškumo, kad net pasielgęs taip egoistiškai kaip Tu, sugebėtų elgtis visiškai natūraliai – lyg nieko nebūtų įvykę... Šiltas ir draugiškas apkabinimas iš Tavęs. Kas gi čia neįprasto?.. Juk Tu visada taip elgiesi. Tik negalėjau suprasti, kodėl nėjai su manimi? Kodėl likai su ja?.. Nenorėjau nieko suvokti. Pati sau melavau, save apgaudinėjau. Sunku buvo suprasti ir Mildos žodžius: „Ar matei jį? Kodėl jis su Greta? Ar jūs susipykot?..“. Kodėl ji manęs to klausinėjo? Kodėl ji nesąmoningai mane skaudino versdama suvokti tai, kas ir taip akivaizdu?.. „Nežinau. Nieko nesuprantu. Maniau, kad viskas gerai“ – kažkas, ką tuomet sugebėjau suregzti. Daugiau nieko negalėjau pasakyti... Tik vėliau mane apėmė nepaaiškinamai gili neviltis, toks jausmas, lyg skęsčiau – nieko aplink negirdėjau: nei garsios muzikos, nei draugų kalbų, nei man skirtų klausimų. Jaučiausi, lyg būčiau giliai po vandeniu, tiksliau – to troškau. Juk tokioje būsenoje neveikia jokios gyvybinės organizmo funkcijos: negali girdėti, matyti, kvėpuoti, mąstyti, jausti... Tik šito tuomet norėjau. Visomis jėgomis stengiausi iš atminties išstumti tą vaizdą – Tu ir Ji. Kartu. Nepavyko. Nesugebėjau priešintis tam, kas akivaizdu. Negalėjau nematyti, nesuvokti, nejausti...

Stovėjau apsupta draugų, bet jaučiausi tokia vieniša, kaip niekada iki tol savo gyvenime nesijaučiau... Atsipeikėjau tik tada, kai visi pradėjo klausinėti, kodėl verkiu. Kodėl?.. Argi tam dar reikėjo paaiškinimo?..

Nežinau, ar gerai pasielgiau viską papasakodama Mildai. Bet išsikalbėti reikėjo. Velniškai reikėjo. Aš tik nenorėjau, kad ji viską papasakotų Tau. Juk Tau nebūtina žinoti. Argi ne? Juk Tu turi Ją, tai kam dar kažką bandyti išsiaiškinti?

Nežinau, kodėl Tau tą vakarą dar rašiau. Kodėl klausiau ,,Kodėl taip pasielgei?“. Bet dar sunkiau buvo suprasti Tavo atsakymą ,,Maniau, kad tu tik žaidei...“. Argi galima žaisti jausmais? Argi galima taip tyčiotis iš brangių tau žmonių? Sakai, tai buvo dar vienas gerai sužaistas žaidimas – dar viena pergalė? Niekada. Žmonės – ne žaislai, jausmais ir likimais nežaidžiama... O Tu sužaidei, ir jausmais, ir likimu. Taip, po Tavo laimėtos pergalės aš tikrai pasikeičiau. Labai.

Gerai, kad po pokalbio su Milda Tu išėjai. Nes tuomet buvo dar blogiau. Baugu prisiminti. Atėjo Karolina. Argi jai buvo būtina dėstyti savo teorijas būtent tuomet? Aš ir taip jaučiausi beviltiškai – visko buvo per daug. Tiesiog per daug. Pati savimi stebiuosi, kad tuomet, tokia apsiverkusi ir išsekusi, sugebėjau su ja taip atvirai pasikalbėti. Išgirdau daugiau nei norėjau ar kada galėjau pamanyti. Ir gerai – jau senai norėjau sužinoti nepagrįstos antipatijos priežastis.

Taip, po to vakaro galutinai nusprendžiau, kad tarp mūsų nieko negali būti. Ne dėl Karolinos grasinimų ar aplinkinių nuomonės, o dėl to, kad Tu taip pasielgei. Įvyko pirmas persilaužimas savyje. Maniau, kad tai visko pabaiga, bet pasirodo, kad tai buvo tik pradžia...

Stebuklai

Ar tu tiki stebuklais?.. Aš tai ne. Xe,meluoju ;D~ Kaip galima netikėti stebuklais, kai jie tau nutinka, kai juos patiri?.. Taip, stebuklą aš patyriau. Ne vieną, o daugybę. Gal paprasčiau stebuklus skirstyti į didelius ir mažus? Dideli tai tie, kuriuos prisimeni visą gyvenimą, bandai atmintyje atkurti kiekviną akimirką, rasdamas vis naujų atspalvių? Galbūt. O kaip atrodo maži stebuklai? Kokio jie skonio? Kaip kvepia?..

Nusivylimai mane išmokė kasdien paprasčiausiuose ir banaliausiuose kasdieniuose dalykuose ieškoti stebuklų ir paslėptų prasmių (gi taip įdomiau). Dažniausiai kasdieniai dalykai būna maži stebuklai - tai nepažystamo žmogaus šypsnis, paprasčiausias mandagumas, ryškūs kairtūs saulės spinduliai, šiltas lietus... Tai vaisiniai ledai, kuriais būtina dalintis su draugu ;D~ tai ryški vaivorykštė. Harmoninga ir sielos stygas užgaunanti muzika... Tai nuoširdus pašnekesys su draugu, su TIKRU draugu... (ačiū Jūrate... ;)*) Tokie stebuklai man patys gražiausi, nes iš jų susideda gyvenimas ;)

Žinoma, smagiausia, kai maži stebuklai virsta dideliais :) Bet ar džiaugsmas širdelėje priklauso nuo to, kokio dydžio ir svarbos yra stebuklas? Ar jie skirtingai kvepia?.. ;D~ Aš manau, kad visi stebuklai skanūs ir saldūs... :) Kaip vaisiniai ledai karštą dieną, kaip braškiniai zefyriukai ir baltasis šokoladas... ;D

O ar tau patinka vaisiniai ledai? Gal mėgsti zefyrus? O gal labiau šokoladą? ;))) Kagi, jei nors kartą atsakei ''taip'' ar energingai palinksėjai... Sveikinu! Tau taipogi patinka stebuklai! ;D~ Taigi, tu veikiausiai jais tiki... ;) Hm, būtent dabar prisiminiau žavų pokalbį su žaviu žmogučiu. Ne, ne pokalbį, o susisms'inima ;D Paklausiau, kas šiais laikais dar tiki stebuklais?.. Ji iškart užtikrintai atsakė: ''aš tikiu!'' (ak, tie optimistai... ;D). Pavadinau savo pašnekovę Mažojo Princo drauge ir pareiškiau, kad nelabai verta tikėtis ir laukti stebuklų (argi taip kalba ne pesimistai? o gal realistai? ;D) O ji pasakė žodžius, kurių seniai laukiau iš ko nors (ačiū Warlia, kad tai buvai Tu ;D): STEBUKLAIS REIKIA NE TIKĖTI, O KURTI JUOS PATIEMS... Tai žodžiai, privertę mane pamiršti problemas ir rūpesčius. Privetę susitelkti į mažus gražius dalykus ir tikrasias vertybes (tik žmonės, kurie yra gražūs savo viduje, sugeba kurti stebuklus ir dovanoti juos kitiems. Nemanai taip? ;)). Tai buvo žodžiai, privertę mane mažuose ir nereikšminguose dalykuose rasti didelius ir gražius stebuklus ;D Argi ne tai yra tikrasis gyvenimo grožis? ;)

Neapsakomai geras jausmas, kai kam nors tu rūpi, kai gauni mažyti stebuklą iš Asmenybės. Hm, tokią dovaną reikia mokėti priimti... Bet dar smagiau, kai pats sugebi kurti ir dovanoti kitiems stebuklus: gerą nuotaiką, vaikikai nuoširdų juoką, savo atvirumą ir visą, kas tavyje geriausia. Bet svarbiausia yra ne tai, kaip atrodo tavo stebuklas, ar jis didelis ar mažas, švelnus ir pūkuotas, kvepia vanile ar jazminų arbata, yra braškių ar šokolado skonio, sveria kaip pienės pūkas ar oro drambliukas... Svarbiausia yra tai, kad tu dėl kažko stengeisi. Svarbiausia, kad privertei kažką pasijusti laimingu ir dovanojai dalelytę savęs...

Galbūt mano pasaulis mažytis ir liūdnas, bet jis gražesnis egzistuojant stebuklams,wa taip... ;)

Apgaudinėti save

Kartais taip peikiu, ar net imu savęs nekęsti už tai, kad visada (beveik visada;)) pasiduodu emocijoms. Tik keista, kad kažkaip sąmoningai pavyksta jas valdyti ir reikšti tinkamu metu, tinkamoje vietoje. Pavyzdžiui, būdama su draugais ar mokykloje nenustygstu vietoje, vis besistengdama kitiems suteikti bent kruopelytę džiaugsmo ir geros nuotaikos ;D Nors pačiai viduje taip negera, jog noris lipt sienom... Bet aš taip negaliu... Negaliu pasiduoti impulsams, kai šalia žmonės, kurie man svarbūs, kurių nenoriu skaudinti užkraudama jiems savo problemas ir rūpesčius. Mano energingumas, džiaugsmas ir smagi nuotaika - Jums, mano Mielieji; o nemalonumai, rūpesčiai ir vidinis pasimetimas bei skausmas - man pačiai... Tik Man vienai... Hm, nuskambėjo taip egoistiškai... Taip, pripažįstu, kartais ir aš būnu savanaudė, bet tik kartais... Tik puff... - Ir viskas pasisuka 180° laipsnių kampu... :-o Staiga pasikeičia nuotaika, išgyvenamos emocjos, ir prasiveržia tas sunkumasširdelėje, neviltis, sumaištis manyje... Tereikia tik grįžti namo ir bent trumpam likti vienai. Damn... koks negėris tuomet apima... Pasipila ašaros ir apima gniuždanti neviltis,- tarsi dangų būtų aptemdę tamsūs juodi debesys... Viskas atrodo taip beprasmiška; nebematau jokio tikslo ko nors siekti. Niekada nenorėčiau, kad kas nors užkluptų mane tokią... - verkiančią, pasidavusią pesimismui ir depresijai.. Imtų klausinėti kas nutiko tai energingai, gyvenimo džiaugsmu spinduliuojančiai ir visada besišypsančiai mergatei?.. Žinoma, juk tokia reakcija į mano elgesį būtų suprantama :) Tik didžiausia bėda tame, kad nežinočiau, ką atsakyti... Tikrai, nežinočiau, kaip paaiškinti... Tiesiog depresija? Slegiantis stresas? Per greitas gyvenimo tempas?.. Ha, gerai būtų, kad viso šito vidinio chaoso priežąstis būtų tik tai. Bet yra dar ir Jis... Tas ėjimas (ne, veikiau bėgimas), prieš pačią save prilygsta keistai vizijai: tarsi bėgčiau saulės nušviesta, akinamai gražia pieva (laukyme) net nesudairydama į šalis, nesistemgdama suvokti pačios savęs, ir staiga... Staiga viskas baigiasi... Ir aš krentu... Krentu į juodą nesibaigiančią bedugnę... Verkiu ilgai ir trūksmingai, kol visai nelieka ašarų... Anksčiau ilgai verkdavau naktimis. Iki paryčių, kol išsekusi galiausiai užmigdavau neramiu miegu. Dabar jau geriau. Apsipratau su tokia savo būkle. Išmokau bent kiek save nuraminti ir įteigti, kad tai vis vien nieko nepakeis. NIEKO nepakeis... Krentu į bedugnę... Bet pamažu išmokau. Įpratau priversi rasti bent laikiną nusiraminimą. Negali juk amžinai šitai tęstis. Pagaliau, kuk jau ne pirmą kartą išgyvenu šį chaosą, - taip, jis mane įskaudino ne pirmą, o trečią kartą...
Ateina ramybė, ateina ir naujas rytas, mano gyvenimo dangus pragiedrėja :) Tuomet viskas vėl iš naujo, vėl nuo pradžių. Plati šypsena, džiugi nuotaika ir keista šiluma, kurią jau pamėgo gauti visi aplinkiniai... O man negaila save išdalyti kitiems... ;) Jau įpratau prie to. O ką gi dar galėčiau duoti kitiems, jei ne savo norą bent trumpam padaryti juos laimingais?.. ;) Tegu kiti gauna džiaugsmą ir verčiau tegu nežino, ką aš išgyvenu po to, kai kelintąkart mane pameta (ar išduda?..) tas, kuris man buvo pats.. Pats svarbiausias ir brangiausias?.. (Veikiausiai...) Nors jam atrodė, kad aš su juo tik žaidžiu. Žaidžiu?.. Cha, skamba taip ironiškai... Niekada taip nesielgčiau... Tačiau kas man gali pasakyti, ar yra kokia nors prasmė veidmainiauti prieš pačią save ir kankintis dėl to, kad VĖL Jį praradau?.. Kankintis juo?..

Pradžia...

Naujas murzinas rytas... Bereikšmis laiko švaistymas belaukiant pamokos. Tam, kad nereikalingai praleistos minutės mano gyvenime vėliau neišsitrintų iš atminties, nusprendžiau parašyti pirmą savo blog'ą ;) Ir kodėl gi mano smegenai užsimanė būtent šito? I don't know... I really don't know ;D~ Tiesiog taip paprasčiau ir įdomiau išreikšti savo mintis, apmąstymus, filosofavimus, sumanymus, prasimanymus, ir... ir visa kita ;) veikiausiai ;) Bandymų išreikšti save šiokioje tokioje rašliavoje (vis dėl to tai ne pirmas bandymas ;)) nusprendžiau paskatinta draugų, ypač Lauros, Ačiū tau,Pūki... ;D~ Kadangi šitoj srity esu dar truputėlį žalia, tai paprašysiu labai žiauriai nekritikuoti ;D~ Neskaudinkit vaiko širdelės ir nežlugdykit grandiozinių sumanymų ;D~ Bet vis dėlto negirkit ir neliaupsinkit,vo galiu ir priprast ;D juokauju aišku ;D~ laukiu visų nuomonės ir komentarų, kad ir kokie jie bebūtų ;DD~ Hm,čia pirmieji mano kraigaliojimai blog'e ir baigsis, nenoriu prisikalbėti per daug. Šiaip gera pradžia - puse darbo ;D belieka užbaigti ir antrąją pusę,tai wa taip wat... ;D~